If I stay here tonight. (I guess I thought you had the flavor)

My car is limping, Dolores Haze,
And the last long lap in the hardest,
And I shall be dumped where the weed decays,
And the rest is rust and stardust.

Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie. Nuodėme mano, siela mano. Lo – li – ta: liežuvio galiukas šokteli tris šuoliukus gomuriu žemyn, trečiuoju bakstelėdamas į dantis. Lo. Li. Ta.
Ji buvo Lo, tiesiog Lo, rytmečiais, penkių pėdų ūgio (be dviejų verškų ir viena kojinaite). Ji buvo Lola ilgomis kelnėmis. Ji buvo Dolė mokykloje. Ji buvo Doloresa blankų punktyruose. Tačiau mano glėbyje ji buvo visuomet: Lolita.
O ar pirmtakių ji turėjo? Kaipgi – turėjo… Dar daugiau pasakysiu, jokios Lolitos nebūtų buvę, jei aš vieną tolimą vasarą nebūčiau pamilęs vienos pirmykštės mergaitės. Vienoje karalystėje prie jūrų marių (beveik kaip aprašyta Po).
Kada gi tatai buvo, a?
Maždaug tiek metų prieš Lolitos gimimą, kiek man buvo tą vasarą. Iš žudiko visuomet galite tikėtis įmantraus prozos stiliaus.
Gerbiami prisiekusieji, ponios ir ponai! Eksponatas Numeris Pirmas yra toks žmogus, kuriam taip pavydėjo Edgaro serafimai – neišmanėliai, atviraširdžiai, kilniadvasiai serafimai… Pasigėrėkite tuo kančių tumulu.

Stengiuosi išanalizuoti džiaugsmo kutulį, kurį pajuto mano stuburkaulis išvydus tą vardą tarp kitų vardų. Kas čia jaudina mane – ligi ašarų (karštų, opalinių, sūdrių, kokias lieja poetai ir meilužiai) – kas gi? Švelnus anonimiškumas po juoda nėrinių mantija (“Doloresa“)? Vardo ir pavardės sukeitimo abstraktumas, kažkuo primenantis porą ilgų pirštinių ar kaukę? Ar tik ne tame žodyje “kaukė“ slypi mįslės įminimas? O gal visuomet masina nėrinių slėpinys, spindulingas šydas, pro kurį akys, pažįstamos tik tau, išrinktajam, prabėgomis nusišypso tau vienam?

O tarp jų – jinai, bejėgė jų būryje, graužianti pieštuką, nekenčiama auklėtojų moterų, ryjama akimis visų berniūkščių, įsispoksojusių į jos plaukus ir kaklą, manoji Lolita.

Ir kiekvienas jos judesys, kiekvienas brūkštelėjimas ir krustelėjimas padėdavo man užmaskuoti ir patobulinti slaptą juslinį santykį – tarp stebuklo ir baisūno, tarp nertėjančio mano žvėries ir to raibuliuojančio kūno nekalta kartūnine suknele grožybės.
Po bėgsčiais pirštų galiukais jutau pamažėle šiurpstančius jos blauzdų plaukelius. Iš proto mane varė gaiži, bet sveika kaitruma, kuri it vasaros ūkas gaubė mažytę Dolę Heinz.

Aš perėjau į tam tikrą būties plotmę, kur niekas neturi reikšmės, vien laimės, kunkuliuojančios mano kūne, antpilas. Tai, kas prasidėjo mano gilumos šaknų saldžiausiu įsitempimu, virto deginančiu niežuliu, kuris dabar pasiekė visiško saugumo, tikrumo ir patikimumo būseną – tą būseną, kurios nėra jokioje kitoje gyvenimo srityje.

Kalbu apie ožius ir angelius, apie patvariųjų pigmentų paslaptį. apie pranašystę sonete, apie išsigelbėjimą mene. Ir tai – vienintelis nemirtingumas, kurį mudu su tavimi galime patirti drauge, mano Lolita.

*

Keista. Šiais, naujais, metais, nieko sau ne(pasi)žadėjau. Gal todėl, kad tie dalykai neišsipildydavo jokia forma. Ir niekam kitam nieko nežadu. Per trapu ir nepastovu tai. Geresniu žmogum turbūt netapsiu ir klaidų netaisysiu. Greičiausiai darysiu naujas ir ne visada dėl jų gailėsiuos, nors reikėtų. Gal mažiau naiviai tikėsiuos, nes pragyventam laikui ilgėjant tikėjimas mažėja. Tik žinau, kad surūkysiu daug cigarečių, daug keiksiuos, verksiu ir galbūt patirsiu tą euforinio džiaugsmo minutę. Galbūt pamatysiu ką nors gražaus ir parsivešiu gražių nuotraukų. Vėliau, kada nors, išklijuosiu virš savo darbo stalo. Ir vėl prie laužo gersiu alų, kalbėsiu, daug kalbėsiu, o ryte dėl pusės kalbų bus lygiai pusiau gėda. Bus dienų, kada ryte vos prabudus pradėsiu niūnuot Special Needs ir nuoga eisiu kavos. Bus tokių dienų, kai norėsis pokyčių ir turbūt pasikeisiu. Gal tapsiu valingesniu žmogum. Tik ne vynui, tik ne vynui. Ir ne karštai voniai vakarais, knygoms, bučiniams ir kitiems mažiems dalykams, nors, bučiniai ne tokie ir maži dalykai.
Ir dar mane šiek tiek graužia sąžinė dėl meno. Turbūt reikės nuosekliai ir maloniai išpirkinėti šitą kaltę.

“Atsimeni, kai  absoliučiai girtos ir vos pastovinčios ant kojų mes nuėjom į Tamstą ir aš nusipirkau 4 super šlykščius mediatorius? Du iš jų vis dar ten : | Ir tu man niekada neleisi šito pamiršti, taip?“

Neleisiu. Turiu nuojautą, kad geriausių savo laikų dar neišgyvenome. Ir dar toli gražu ne apie viską išsikalbėta. Ir viso pasaulio alaus neišgersim, bet gi verta, verta pabandyti!

*

Ir man dažnai taip būna. Pradedu ties gražiais dalykais, o baigiu ties alumi. Tiek jau to. Visgi, šypsausi. : )

Reklama